- pakarpa
- pakarpà sf. (3b) 1. sprandas (tik junginyje su prielinksniu už): Vyrai, imkit jį už pakarpõs ir meskit lauk! Gs. Paėmė už pakarpõs ir įtempė į trobą Kair. Aš paėmiau jį už pakarpos ir tol daviau, kol pasakė J.Balč. Paims až pakarpõs ir išmes Trgn. Tvėriau už pakarpos ir trenkiau vyrą į žemę Rs. Tu nežinai, kas su juo daryt: griebk už pakarpos ir dėk in žemę Švn. Pasivijau, tik čiupt už pakarpõs Kt. Ažu pakarpõs ir pro duris! Sdk. Vilkas pagriebs už pakarpõs ir neša Al. Bet tijūnas, mane pamatęs, už pakarpos pakratė ir ant kojų pastatė K.Bor. Katinėli martynėli, mane lapė neša, žu pakarpos peša Rod. | prk: Geruoju nieko nebus, reikia paimti už pakarpos Jnš. Jie ir tave patį griebtų už pakarpos rš. Aš tave kad čiupsiu už pakarpõs! Lp. 2. Grg kerpant avį paliktas ilgai nukirptų vilnų ruoželis: Nukirpk baroną, tiktai be pakarpų Pn. 3. žr. pakarta: Nekelk taip aukštai dalgės, kad pakarpa neliktų Ln. Šienaudamas nepalik aukštos pakarpõs – leisk dalgę lygiai visu sukimu Ukm. Prastas iš jo pjovėjas, kad tokią didelę pãkarpą palieka Pg. 4. ppr. pl. Lš atraiža, skiautė, atkarpa: Geras kriaučius tai sukerpa, ir pakarpų nėra Vlk.
Dictionary of the Lithuanian Language.